Spalio 9-10 d. Vilniaus universiteto bibliotekoje įvyko Lyčių studijų centro organizuota dvikalbė kino konferencija „Kino teksto tapatumai“. Joje pranešimus skaitė ne tik Vilniaus universiteto akademikai, bet ir svečiai iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos bei Latvijos. Pirmąja intriga tapo mįslingas konferencijos pavadinimas, kuris, kaip pripažino ne vienas konferencijos dalyvis, užminė tikrą mįslę, kur ir kokiais būdais tos kino tapatumų ieškoti. Bet toks temos abstraktumas išėjo tik į naudą, nes kiekviena(s) pranešėja(s) pasirinko skirtingą kelią, taip įrodydama(s), kad tokio kompleksiško reiškinio kaip kino tapatumas negali būti vienalytis ar vienareikšmis.
Pirmąją konferencijos sekciją sudarė trys pranešimai, kuriuos vienijo dvejinimosi ir dubliavimo problematika. Kiekvienas iš pranešėjų pagal konferencijos taisykles savo objektu pasirinko po vieną filmą, atskleidžiantį tam tikrą kino problematikos reiškinį. Pirmąjį pranešimą skaitė A.J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro docentė Irina Melnikova. Ji savo objektu pasirinko 2000 m. filmą „Lužino gynyba“ – kritikų aršiai puolamą Vladimiro Nabokovo ekranizaciją. I. Melnikovos pranešimas atvėrė platų intertekstinį šio filmo lauką ir parodė, kaip pasitelkus literatūrinius ir biografinius kontekstus šiame filme galima stebėti labai įdomų tekstinį dialogą ir žaismą, prilygstantį gerai šachmatų partijai, kuri ir tapo pagrindiniu filmo simboliu. Perskaitytas pranešimas tam tikra prasme reabilitavo filmą, kurį kritikai išpeikė dėl ryškių nukrypimų nuo Nabokovo istorijos. I. Melnikova parodė, kad nors siužeto lygmenyje filmas nutolo nuo savo literatūrinio šaltinio, bet jis išlaikė Nabokovo romano intertekstinės struktūros vientisumą, kas jį padaro savaip ištikima adaptacija.
Dar viena Greimo centro atstovė Dr. Nijolė Keršytė pristatė filmą „Jokūbo kopėčios“. Šį filmą galima laikyti vienu iš pradininkų dabar sparčiai populiarėjančių filmų-šaradų, kuriuose pateikiamos kelios vienos istorijos versijos, o žiūrovo uždavinys išspręsti galvosūkį, kuri jų yra tikroji. Šį galvosūkį sprendė ir N. Keršytė, o kiti konferencijos dalyviai ir žiūrovai galėjo stebėti kaip tai daro kino analizės profesionalė: išskirdama struktūrines filmo dalis, apeliuodama į gausius Biblinius intertekstus ir taip išvyniodama sąmoningai suveltą siužetinį kamuolį.
Intermedialių literatūros studijų magistrantė Rima Bertašavičiūtė ėmėsi gan konkretaus tikslo – aptarti balso už kadro technikos naudojimą senajame Holivudo filme „Šoko koridorius“. Išsamų šių technikų aptarimą vainikavo išvada, kad filmą galima laikyti postklasikiniu Holivudo filmu, kurio kompleksiškos balso už kadro naudojimo strategijos užklausia tradicinį kino naratyvą.
Konferencijos organizatorė Lyčių studijų centro docentė Natalija Arlauskaitė atvėrė dar vieną konferencijos temų –kultinio kino reiškinį, o jos objektu tapo klasikinio Holivudo kino figūra Mae West. Anot pranešėjos, šios aktorės kultas neatsiejamas nuo eksceso sąvokos. Auditorijai pristačiusi kulto koncepciją, pranešėja išskyrė Mae West kultą konstravusius veiksnius, įskaitant faktą, kad ji dėl tam tikrų savo kino personažų raiškos ypatybių (dainavimo manieros, elgesio tipažo) tapo įvairių mažumų ir marginalinių bendruomenių ikona (juodaodžių, homoseksualų ir kt.). Konferencijos dalyviai buvo palepinti Mae West ekscesą iliustruojančiais filmų kadrais ir galėjo patys įsitikinti, kodėl ši aktorė tapo kultine kino asmenybe.
Antrąja konferencijos intriga tapo tolesnių pranešėjų pasirinkti analizės objektai. Tokie populiarūs komerciškai sėkmingi filmai kaip „Chotabyčius“ ar „Tarasas Bulba“, bei vadinamieji B klasės filmai „Ms. 45“ ar „Šou merginos“ (pastarieji dar ir paženklinti pigios erotikos štampu) neatrodo derama kompanija kino intelektualų draugijoje. Tačiau tolesnė konferencijos eiga parodė priešingai – šiuolaikiniai kino akademikai nebelinkę išradinėti dviračio eilinį kartą šlovindami elitinio kino pasiekimus. Kaip įrodė antrosios ir trečiosios sekcijų pranešėjai, apie kino tapatumus gali būti prasminga kalbėti pasitelkiant būtent marginaliniais laikomus kino filmus.
Pirmoji tai pabandė padaryti Ruhro universiteto Medijų studijų instituto dėstytoja dr. Angela Koch. Pranešėja iš karto prisipažino, kad jos pasirinkta išprievartavimo ir keršto istorija „Ms. 45“ - prastas filmas. Bet netgi toks būdamas jis tapo įdomių įžvalgų objektu. Filme pasakojama istorija buvo sugretinta su Lukrecijos mitu, atsižvelgiant į moters vaidmenį seksualinės prievartos akivaizdoje. Parodyti klasikiniai Lukrecijos mito paveikslai buvo gretinami su filmo kadrais, išryškinant iškalbingą jų vizualinės raiškos panašumą. Visgi vienai iš kolegių pranešėją užklausus, ar pademonstruotas sąsajas galima laikyti sąmoningu filmo intertekstu, ji atsakė tuo abejojanti.
Jogailaičių universiteto Medijų ir audiovizualinių menų instituto vadovė dr. Małgorzata Radkiewiscz pristatė garsiausio lenkų režisieriaus Romano Polanskio pirmąjį pilnametražį filmą, kurį jis sukūrė dar prieš tapdamas Holivudo įžymybe. Pranešėja šį filmą išskyrė kaip vieną pirmųjų tuometinei pokario kartai adresuotų lenkiškų filmų ir kalbėjo apie nomadinio subjekto konstravimą bei vyriškumo žaidimų apraiškas jame. Labiausiai intriguojančioje pranešimo dalyje M. Radkiewisch atskleidė įdomų šio filmo kūrėjų - Polanskio ir jo bendražygio Jerzy Skolimowskio – santykį su savo kūriniu. Įdomus faktas, kad pagrindinis filmo herojus sukurtas siekiant išorinio panašumo su filmo scenarijaus autoriumi, o kalba jis paties Polanskio balsu. Šie pastebėjimai leidžia filmą suvokti, kaip jo kūrėjų bandymą ieškoti savo pačių tapatumo ir apibrėžti jį naujosios kartos kontekste.
Europos humanitarinio universiteto profesorė Almira Ousmanova savo pranešimą pradėjo dar gan šviežio rusų filmo „Chotabičius“ kadrais. Šie kadrai, kurių montažas imituoja virtualios realybės dėsnius, buvo iškalbingi aptariant naujų formų atsiradimą kine. Profesorė aptarė klasikinę kino teoriją ir galimybę ją toliau taikyti šiuolaikiniam radikalių formų kinematografui. Iškeltas klausimas, kuom tampa kinas, kai jame savo pėdsaką palieka kiti šiuolaikinės kultūros reiškiniai, tokie kaip reklama, ir ką į tai pasirengusi atsakyti kino teorija?
Iš Maskvos atvykusios Aukštosios ekonomikos mokyklos docentės Nataljos Samutinos pranešimas žadino smalsumą pirmiausia dėl kontraversiško, beveik pornografišku ir neskoningu laikomo filmo „Šou merginos“ pasirinkimo. N. Samutinos pranešimas pratęsė Natalijos Arlauskaitės pradėtąkultinio kino problematiką. Pranešėja bandė aptarti veiksnius, lėmusius, kad šis rizikingas ir prieštaringas filmas pateko ant kultinių filmų pjedestalo. Kaip pagrindines priežastis ji įvardijo beveik visiems kultiniams filmams būdingą transgresyvų, moralines, socialines, etines ribas peržengiantį pobūdį, tam tikrus apgalvotus filmo platinimo ėjimus ir specifinės filmo estetikos ypatybes. Šį išorinį kontekstą prasmingai papildė pranešėjos atlikta filmo recepcijos studija. Kaip paaiškėjo, šis smerkiamas filmas yra daugybės žiūrovų pasitenkinimo objektas ir netgi akademikai, suvokiantys kokybinį jo menkumą, prisipažįsta jaučiantys nepaaiškinamą žiūrėjimo malonumą. Tokiu būdu į konferencijos temų lauką priimamas dar vienas kino fenomeno elementas – žiūrovų recepcija, reiškinys, galintis būti ne mažiau įdomus ir kompleksiškas nei įvairios kino naratyvo teorijos.
Nataljos Samutinos kolega iš to paties universiteto dr. Borisas Stepanovas, pristatė Rusijos kino klasikos kanonui priklausantį L. Arnshtamo filmą „Glinka“. Teorinį pranešimo pagrindą sudarė kanono ir ideologijos konstravimo strategijos sovietinės ir postsovietinės Rusijos kontekste. Pristatytas filmo sukūrimo kontekstas ir jo kūrėjams kelti uždaviniai, siekiant palaikyti dominuojančią ideologiją ir išlaikyti biografinį autentiškumą. Pademonstruoti filmo kadrai, interpretuojantys savitą dviejų rusų kultūros „žvaigždžių“ – Glinkos ir Puškino – ryšį, sukėlė audringas ir šiltas reakcijas auditorijoje, turbūt motyvuotas nostalgijos gerai pažįstamam kontekstui, į kurį šiuolaikinis žiūrovas žvelgia sentimentaliai ir kartu ironiškai.
Paskutinysis konferencijos pranešimas, kurį skaitė Latvijos universiteto docentė Darja Nevska, labai tiko renginio pabaigai, nes savo forma priminė kolegoms pasakojamas linksmas istorijas. Pranešėja, pristatydama naujausio rusų istorinio filmo „Taras Bulba“ recepciją, gausiai citavo įvairių filmo žiūrovų atsiliepimus, kurių „įžvalgos“, nuspalvintos ironiškų pranešėjos intonacijų, kėlė šypseną konferencijos dalyviams. Dažno į kino kritiko vaidmenį įsijautusio filmo gerbėjo mintys bylojo pačios už save ir tam nereikėjo papildomų komentarų.
Stebėtojo vaidmenį atlikusios straipsnio autorės nuomone įvykusi konferencija buvo išties turininga ir išsiskyrė puikia atmosfera. Turbūt svarbiausias jos pasiekimas, tai bandymas svarstyti labai įvarius šiuolaikinio kinematografo reiškinius, artėjant prie to, ką galima laikyti jo ribomis. Malonus ir nekanoninio bei nestandartinio kino atėjimas akademik(i)ų akiratin, kuris pabandė pasakyti kažką naujo tiek apie patį kiną, tiek apie jo tyrinėtoją.
